Marija
Šį vakarą tik aš, Marija, stoviu ant Trijų Kryžių kalno savo mylimo miesto, Vilniaus, centre.
Besileidžiančios saulės spinduliai glosto senųjų pastatų stogus ir bokštus. Visas miestas maudosi švelnioje koralų, rožių, gintaro ir abrikosų spalvų paletėje. Šis saulėlydis man primena mano vaikystės vasaras, kai lankydavau senelius kaime, miško glūdumoje. Per tuos tykius ir paslaptingus vakarus gamtoje dažnai pasvajodavau kuo būsiu užaugusi. Šokėja? Sodininkė? O gal garsi keliautoja?
Po dešimtmečio, kai baigiau vidurinę mokyklą, mano svajonės tapo praktiškesnės. Mąstydama apie būsimas studijas, mačiau du kelius: psichologės arba teisininkės. Man patiko skaityti, o ypač traukė knygos apie tai, kaip vystosi mūsų asmenybės, kaip mes tampame tuo, kuo esame. Tačiau psichologija tuo metu Vilniaus universitete buvo visiškai nauja sritis, todėl nugalėjo labiau pragmatiškas potraukis teisei.
Per ateinančius kelerius metus pasinėriau į mūsų visuomenę reglamentuojančių teisės normų ir kodeksų tyrinėjimą. Tačiau mano susidomėjimas žmogaus prigimties ir mūsų tarpusavio santykių sudėtingumu niekada manęs nepaliko. Vėliau tai pastūmėjo mane pakeisti darbą, susijusį su dokumentų tvarkymu ir teisiniu administravimu, į darbą, kuriame galėjau daugiau bendrauti ir pažinti žmones. Pradėjau vadovauti nemažai teisininkų lingvistų komandai, o paskui įgijau koučerio kvalifikaciją.
Teisinio darbo patirtis išmokė mane suprasti, kokia svarbi yra žodžio reikšmė ir galia. Dėl ištartų žodžių galime pasijusti vertinami ir mylimi, arba pasmerkti ir įžeisti. Jie gali mus nustumti į nevilties bedugnę arba pakylėti į dangišką palaimą.
Man patinka užrašyti savo mintis ir jausmus, taip pat mėgstu rašyti laiškus draugams. Kartais prireikia visos valandos, kol sukuriu kelis sakinius atvirutėje. Bet kai pagaliau įdedu ją į voką, esu tikra, kad žinutė, kurią norėjau perduoti, bus išgirsta.
Neįmanoma pervertinti sąžiningo, nuoširdaus ir tiesioginio žmonių bendravimo svarbos. Manau, kad tai pirmas žingsnis link tokio gilaus ir intymaus santykio su kitu žmogumi, kokį mes kiekvienas trokštame patirti savo gyvenime. Tokiems santykiams kurti reikia laiko, tvirto pasiryžimo ir nuolatinių pastangų. Ar esame tam pasirengę? Ar mums vis dar verta atkakliai tęsti šią kelionę tikrų santykių link? Ar šis lėtas ir nenuspėjamas žygis į kalną turi kokią nors prasmę mūsų šiuolaikinėje kasdienybėje, siūlančioje greitus sprendimus mūsų vienadieniams poreikiams? Ar esame pasirengę susidurti su nežinomybe savyje ir kitame žmoguje?
Mano atsakymas į visus šiuos klausimus yra „Taip“. Mėgstu nuotykius, o tokia kelionė mane įkvepia.
Manau, kad savęs pažinimas yra kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas. Jeigu, eidami savęs pažinimo keliu, mes sutinkame žmogų, kurį trokštame suprasti ir pažinti giliau ir su kuriuo galime pasidalinti savo vidiniu pasauliu, mums labai pasisekė!
Tai pačios visatos pasiūlyta stebuklinga dovana ir kurią, labai tikiuosi, jūs nuspręsite priimti.
Darius
Esu branduolinės fizikos specialistas.
Kai buvau studentas, mane žavėjo subatominis pasaulis. Galėjau valandų valandas praleisti laboratorijoje, bandydamas suprasti fizikos dėsnius, valdančius tą paslaptingą pasaulį.
Keista, bet kai ėmiau geriau jį suprasti, daugiau sužinojau ir apie save. Jaučiau vis didesnį susidomėjimą žmonių santykiais, jų dinamika. Kokie yra juos reglamentuojantys dėsniai? Norėjau sužinoti, kodėl žmonės yra tokie unikalūs. Mes nesame tik besisukančios dalelės gamtoje, ar ne? Galbūt mano fizikos žinios galėtų man padėti perprasti šią paslaptį?
Man patinka stebėti žmones, kai sėdžiu ant suoliuko parke ar kavinėje arba pakeliui į darbą sausakimšame Briuselio metro. Būtų įdomu žinoti, apie ką šie žmonės galvoja, kaip jie mato juos supantį pasaulį ir kaip jie jame jaučiasi. Viena yra aišku: jie mato ir patiria pasaulį kitaip, nei aš jį matau ir jaučiu. Kaip atsiranda jų unikalus minčių, įsitikinimų ir jausmų pasaulis? Kokia jų gyvenimo istorija?
Mano dėmesį patraukia poros. Skirtingai nuo dviejų dalelių, veikiamų kvantinės fizikos dėsnių, šiuos du žmones jungia subtilūs ir kur kas sudėtingesni ryšiai. Kaip jie susitiko? Kas nutiko tuo metu, kai jie nusprendė gyventi kartu? Kartais matau juos žiūrinčius vienas į kitą, besišypsančius. Tik jie žino, kas verčia juos šypsotis … Man, kaip pašaliniam stebėtojui, tai yra paslaptis, tarsi erdvė už mūsų galaktikos centre esančios juodosios skylės horizonto. Man visada atrodė, kad ryšys tarp dviejų žmonių poroje yra paslaptingas ir gražus!
Tačiau štai stebiu partnerius, kurie atrodo nutolę vienas nuo kito. Ar jie nelaimingi? Ar kažkas ne taip? Ar jie negalėjo išsaugoti meilės, kurią jautė pradžioje? Ar šviesa, kuri suspindo jų pažinties momentu, užgeso? Bet galbūt dar ne per vėlu visa tai sugrąžinti? Fizikui laikas yra tik iliuzija! Šios poros meilės šaltinis, sukurtas paslaptingų, man nežinomų gamtos dėsnių, vis dar kažkur yra.
Traukinys sustoja. Turiu išlipti. Mintyse linkiu porai drąsos ir aiškaus matymo, kuris leistų sugriauti tarp jų esančias sienas ir išsklaidyti niūrius debesis jų pasaulyje. Man svetimas fatalizmas žmonių santykiuose ir tikiu, kad žmogaus gyvenimo eiga nėra iškalta akmenyje ir gali būti pakeista.
Net kvantinės dalelės kelias negali būti visiškai tiksliai apibrėžtas!
Mary Catherine
Aš esu rašytoja iš Airijos.
Dažnai susimąstau apie tai, kad gyvenimas nėra ilgas, tad mes turėtume spręsti problemas, kurios temdo laimę mūsų santykiuose. Vaikščiodama vakare sustoju ant 18-ojo amžiaus akmeninio tilto per Doderio upę Dubline. Stebiu, kaip vandens srovės sūkuriuose sukasi žvilgantys lapai. Niekas nežino, nei kur jie plaukia, nei kas su jais atsitiks. Ar jie liks kartu?
Jie jau išnyko iš mano akiračio. Aš einu toliau. Galbūt dažnai jaučiamės kaip tie lapai, nunešti negailestingų gyvenimo srovių. Tačiau, skirtingai nuo lapų, mes galime pasirinkti kryptį ir paveikti likimą savo egzistencijos sraute.
Sakoma, kad mūsų santykių kokybė lemia mūsų laimės pojūtį gyvenime. Mane visada intriguoja ši idėja. Tai reiškia, kad nuo mūsų priklauso, kokie bus mūsų santykiai su kitais. Pateikdama minčių, kurios gali būti naudingos sprendžiant kylančias poroje problemas, taip pat norėjau į šią knygą įtraukti ir daug malonių ir džiugių gyvenimo aspektų. Mane žavi japonų pasinėrimo į mišką idėja, tradicinis aromaterapijos menas ir kuo natūralesnis gamtos teikiamų gėrybių panaudojimas virtuvėje.
Norėjau, kad šio kūrinio skaitytojas pasijaustų lyg gamintų ir valgytų maistą kartu su Adele ir Džonu, vaikščiotų po nuostabius gamtos kampelius, kuriuos įsivaizdavau, ir ilsėtųsi soduose, pripildytuose mano sukurtų kvapų. Mano, kaip rašytojos, tikslas yra sudaryti skaitytojui įspūdį, kad jis iš tikrųjų klausosi Džono ir Adelės pokalbių ir lydi juos jų nuotykių kelionėje. Būtent tai, kad vizijas, sukurtas mano vaizduotėje, išgyvena skaitytojas, man ir teikia tikrą pasitenkinimą.
Jei mes galime įgyvendinti savo troškimus, likdami ištikimi savo vertybėms, būdami poroje su kuo nors kitu arba vieni patys siekdami laimės ir pilnatvės, mes iš tikrųjų leidžiamės į stebuklingą gyvenimo kelionę.
